Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)
Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“
Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“
Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.
Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.
Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.
Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“
Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: 'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: 'Vienas pasėja, kitas nupjauna'. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4,5-42)
NUKLYDUSI MEILĖ
Pavargęs po kelionės Jėzus sėdėjo prie šulinio, kuomet ten atėjo samarietė, norėdama pasisemti vandens. Ko gero, evangelistas neatsitiktinai nemini jos vardo. Samarietė lieka anonimiška, taip tapdama visų mūsų, visos Dievo Tautos įvaizdžiu. Tai sužadėtinė, nubėgusi pas kitą mylimąjį, o Dievas, jos sužadėtinis, nori ją susigrąžinti. Jis tai daro ne grasinimais ar priekaištais, bet siūlydamas daug didesnę meilę, ateidamas su vargšo, tiesiančiu ranką išmaldai, nusižeminimu: „Duok man gerti“. Dievas visuomet tikisi iš mūsų gauti tai, ko negalėtų duoti joks kitas žmogus.
„Duok man gerti,“- prašo Jėzus samarietę. Taip, Dievas yra ištroškęs, tačiau jis trokšta ne vandens, bet mūsų ilgesio, jam svarbūs mūsų troškimai. Sužadėtinis yra ištroškęs meilės. Dievas nori būti mylimas ir moko mus, kad egzistuoja vienintelė priemonė pasiekti žmogaus sielos gelmes. Tai ne priekaištai ir ne kaltinimai, bet dovana, savęs atidavimas. Tai, ką Dievas siūlo žmogui, yra svarbiau už bet kokį grožį, svarbiau už gyvenimą. Jėzus neveltui sako samarietei: „Jei tu pažintum Dievo dovaną“…
Dievas ne reikalauja, o dovanoja: už vandens gurkšnį Jis pasirengęs pasiūlyti visą šaltinį.
„Vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Šis gyvasis vanduo – tai Dievo meilės galybė. Jeigu mes tą meilę priimame, ji tampa mus pripildančia jėga, besiveržiančia išorėn, taip, kaip versmė, „trykštanti į amžinąjį gyvenimą“. Dievo meilė brandina mūsų gyvenimą, padaro jį tikru ir nesunaikinamu, amžinu. Žmogus, supratęs ir patyręs Dievo meilę, jos nesugeba sulaikyti savyje, ir ji malšina kitų žmonių troškulį. Tada mes nebegalvojame, kad kažką reikėtų pasilaikyti sau, nes jau nebeskaičiuojame ir neplanuojame, o tik norime, kaip ir Dievas, mylėti visus.
„Eik, pakviesk savo vyrą,“- kreipiasi į moterį Jėzus, tarsi sakydamas: „parodyk man, ką tu myli“. Jis tiesus ir atviras, Jam rūpi, kad samarietė suvoktų, kur yra jos tikroji meilė, ir šiai tenka pripažinti: „Aš neturiu vyro“. Jėzus pritaria jai: „Gerai pasakei: „Neturiu vyro“, nes jau esi turėjusi penkis vyrus“, tačiau ir toliau lieka ištikimas savo principams. Jis nepradeda proceso ir neieško priežasčių, dėl ko moteris taip netikusiai pasielgė. Viešpats visų pirma kalba apie meilę, todėl nereikalauja, kad nusidėjėlė visų pirma grįžtų į doros kelią, bet pats siūlo dovaną – gyvąjį vandenį.
Mes visuomet turime prisiminti, jog Dievas pasitiki žmogumi ir neturi pretenzijų nuspręsti mūsų likimą. Jį renkamės mes patys, tuo tarpu Viešpats visuomet yra kartu ir laukia, kol atsiliepsime į Jo balsą.
Sėdėdamas prie Jokūbo šulinio tais laikais Jėzus turėjo matyti Garizimo kalną, ant kurio stovėjo samariečių šventykla, o aplinkui aukštumose buvo pastatytos kitoms Samarijos krašte gyvenančioms tautoms priklausančios šventyklos, kuriose jos garbino savo dievus. Dievo Tauta nusekė paskui penkis stabus, taip, kaip ir samarietė, turėjusi penkis vyrus. Atrodo, persipina viskas - istorija, asmenybės, laikmečiai, tačiau visuomet išlieka svarbiausia žinia: Sužadėtinis ieško paklydusios nuotakos…
Dievas ieško mūsų…
(Mons. Adolfas Grušas)
Trečiasis Gavėnios sekmadienis - RV
